Kai sėdėjau ant kelių su maža, miela ir protinga literatūros klubo senjore, ji pradėjo kasdien sėdėti ant jų.

Vieną dieną literatūros klubo kėdė buvo paskolinta kitam klubui, paliekant tik vieną kėdę. Sho ir Yuzu lengvai ginčijasi dėl likusios kėdės, norėdami, kad kitas atsisėstų. Jų gerumas vienas kitam veda į aklavietę, ir galiausiai Yuzu nuomonė laimi, palikdama Sho sėdėti vienam. Sho jaučiasi blogai, kad sėdi vienas, bet tada jam šauna mintis: „O kas, jei aš, sėdėdamas ant kėdės, tapsiu kėde, ir Yuzu-senpai atsisės man ant kelių?“